Konstruktyvizmas (tarptautiniai santykiai)

Konstruktyvizmas – tarptautinių santykių studijų kryptis, akcentuojanti nematerialių veiksnių (kultūros, normų, tapatybės, idėjų) įtakos svarbą tarptautinei politikai. Konstruktyvistai teigia, kad tarptautiniai santykiai didžiąja dalimi yra socialiai konstruojami.

Konstruktyvizmui pagrindus padėjo kritinė teorija XX a. devintajame dešimtmetyje, o didelį postūmį į priekį davė Šaltojo karo pabaiga. Šios krypties atstovai parodė, kad nematerialūs veiksniai gali padėti atsakyti į iškilusius naujus tarptautinio saugumo ir politinės ekonomijos klausimus. Konstruktyvizmas taip pat padarė įtaką žmogaus teisių, aplinkosaugos ir kitiems naujiems tarptautinės politikos tyrimams.^[1]

Konstruktyvizmas pirmiausia siekia parodyti, kaip esminiai tarptautinių santykių reiškiniai yra (kitaip nei teigia neorealizmas ir neoliberalizmas) socialiai konstruojami, o tai reiškia, kad jie yra formuojami vykstančių socialinių praktikų ir sąveikų. Aleksanderis Wendtas įvardija du vis labiau pripažįstamus pagrindinius konstruktyvizmo principus ir teigia, kad „žmonių asociacijos struktūros yra pirmiausia apibrėžiamos bendromis idėjomis, o ne materialiomis jėgomis, bei kad sąmoningų veikėjų identitetai ir interesai yra konstruojami šių bendrų idėjų, o ne tiesiog esantys tokie iš prigimties“.^[2]

1. ↑ Encyclopedia of international relations and global politics. Routledge, 2005, p. 115–121
2. ↑ Alexander Wendt, Social Theory of International Politics (Cambridge: Cambridge University Press, 1999), p.1