Neorealizmas (tarptautiniai santykiai)

Neorealizmas – tai tarptautinių santykių teorija, kurios žymiausias atstovas Kenneth N. Waltz teigė,^[1] kad tarptautinių santykių sistemą sudaro struktūra ir tarpusavyje sąveikaujantys vienetai (valstybės). Sistemą charakterizuoja trys jos struktūros savybės: santvarkos principas (principai, pagal kuriose išdėstyti sistemos vienetai), vienetų savybės bei sugebėjimų pasiskirstymas tarp vienetų. Pirmosios dvi tarptautinės sistemos savybės (vienetų išdėstymo principai ir savybės) yra nekintančios: sistema visada yra anarchiška, o sistemos vienetai visada pasižymi tuo, kad turi suverenitetą ir tarp jų nėra funkcinio pasiskirstymo. Sugebėjimų (galios) pasiskirstymas sistemoje, kuris gali būti apibūdinamas sistemos poliariškumo terminu, yra kintantis ir gali keisti sistemos pobūdį, nors pačios sistemos, K. Waltzo teigimu, beveik neįmanoma pakeisti, kadangi tam struktūra turėtų pasikeisti iš esmės.

K. Waltzas, manydamas, kad teorija turi būti metodologiškai griežtas aiškinamasis konstruktas, kuria dirbtinai nuo faktų atribotą tarptautinių santykių aiškinimo teoriją kaip įrankį, turintį padėti atsirinkti reikalingus faktus, įvykius, juos susisteminti ir aiškinti. Tokiu būdu jis atskiria tarptautinių santykių sritį, sudarytą iš objektų, procesų, jų sąveikų ir santykių, kuri turi būti tyrinėjama nepriklausomai nuo kitų sričių ir valstybės vidaus santvarkos. Nepaisant tokio teorinio konstrukto, K. Waltzas supranta, kad tarptautinių santykių sritis yra susieta su kitomis (nėra nepriklausoma ir izoliuota), tačiau jis sąmoningai daro dirbtinį atskyrimą (tik teoriniame lygmenyje), aiškindamas tarptautinę politiką kaip savarankišką struktūrą, nes atskyrimas padeda apibrėžti pagrindines tarptautinės politikos varomąsias jėgas ir principus, tiksliau numatyti ateities raidą. K. Waltzo teorija konstruojama ant tarptautinės politikos srities autonomijos (savarankiška struktūra) prielaidos.

1. ↑ Kenneth N. Waltz, Theory of international politics. New York: McGraw-Hill, 1979.