Spalvos (heraldika)

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Heraldinės spalvos – vadinamos tinktūromis.

Skirstomos į metalus, spalvas (emalius) ir kailius.

Heraldikoje naudojamos septynios tinktūros: du metalai ir 5 spalvos. Pradžioje buvo naudojamos tik keturios tinktūros – raudona, mėlyna, juoda ir balta, bet vėliau jos pasipildė žalia, geltona ir purpurine. Geltona ir balta tinktūros pirmiausiai buvo naudojamos kaip nepriklausomos, bet vėliau jos pradėtos naudoti kaip metalų pakaitalas. Kaip tinktūros heraldikoje naudojami ir kailiai – šermuonėlio ir voverės (dažniausiai paplitę).

Nedidelis tinktūrų kiekis heraldikoje yra dėl praktinių sumetimų. Herbas iš seniai buvo kaip atpažinimo ženklas, kuris turėjo gerai matytis iš toli. Jo spalvingumas ir piešinys turėjo būti išraiškingas ir kontrastingas. Iš seniai laikomasi tinktūrų derinimo taisyklės – spalva dengiama ant metalo arba metalas dengiamas ant spalvos. Kailiai gali būti talpinami tiek šalia spalvos, tiek ir šalia metalo.

Išlyga taisyklėje laikoma, kai kokia nors figūros detalė, jei ji kitos spalvos nei kūno (pvz., erelio snapas, žirgo papuošimas ir pan.), patenka ant skydo lauko.

Taip pat išlyga laikoma, kai skydo lauke atsiranda figūra arba figūra dengia kitą figūrą. Tai vadinama tinktūrų persiklojimu ir kaimynyste.

Norint pavaizduoti tinktūras juodai - baltoje graviūrų spaudoje, XVII a. italų heraldas Silvestras Petra Sankta (Silvester Petra Sancta) ir prancūzas Markas Vulsonas de la Kolombieras (Marcus Vulson de la Colombière) pasiūlė sistemą, kuri vadinama šrafiravimu (iš vok. Schraffierung – štrichavimas). Kiekvienai spalvai buvo sukurtas kodas, sudarytas iš linijų ar štrichų.