Urbanizacija

Urbanizacija – socialinis procesas, pasireiškiantis miestų (jų skaičiaus, teritorijos, miestiečių procento bendrame gyventojų skaičiuje) ir jų reikšmės visuomenės raidai didėjimu.

Urbanizaciją sąlygoja objektyvi būtinybė koncentruoti ir integruoti įvairias materialinės ir dvasinės veiklos formas ir rūšis. Ji intensyvina ir efektyvina socialinius procesus, nes dideliuose miestuose socialinių politinių, ekonominių ir mokslinių techninių veiksnių, kultūrinių tradicijų, įvairių gyventojų sluoksnių sąveika didžiausia.

Urbanizacija yra dviejų etapų. Pirmajame etape didžiausiuose miestuose kaupiasi ekonominis ir kultūrinis visuomenės potencialas, sudarantis sąlygas kurti svarbiausias materialines ir dvasines vertybes. Antrajame etape tas vertybes perima mažesnieji miestai ir miesto tipo gyvenvietės, periferija. Šio dviejų etapų proceso efektas priklauso nuo visuomenės socialinės ekonominės prigimties.

Būdingas dabartinio urbanizacijos etapo bruožas yra vis spartesnis didžiųjų miestų, virstančių aglomeracijomis, augimas. Nuo 2008 m. pasaulio miestuose gyvena daugiau kaip 50 % gyventojų. Lietuvoje daugiau kaip 50 % gyventojų miestuose gyvena nuo 1970 m. Šis rodiklis didėjo iki 1992 m. (68,3 %), vėliau šiek tiek sumažėjo ir nuo 1998 m. buvo apie 67 %).^[1]

1. ↑ Urbanizacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-02-10.