Antrasis pasaulinis karas

Antrasis pasaulinis karas
Iš viršaus pagal laikrodžio rodyklę: Kariniai daliniai dykumoje; Kinų civiliai japonų karių laidojami gyvi; Sovietų pajėgos žiemos puolimo metu; Japonų lėktuvai ruošiasi pakilimui nuo lėktuvnešio; Sovietų kariai kelia vėliavą Berlyne; Atakuojamas vokiečių povandeninis laivas
Data 1939 m. rugsėjo 1 d. – 1945 m. rugsėjo 2 d. Vieta Europa, Afrika, Ramusis vandenynas, Pietryčių Azija, Kinija, Artimieji Rytai Rezultatas Sąjungininkų pergalė
Konflikto šalys
Sąjungininkai  Sovietų Sąjunga (1941–1945)  JAV (1941–1945)  Jungtinė Karalystė  Kinijos Respublika (1937–1945) Laisvoji Prancūzija Lenkija  Kanada  Australija  Naujoji Zelandija Pietų Afrikos Sąjunga Jugoslavija (1941–1945)  Graikijos karalystė (1940–1945)  Norvegija (1940–1945)  Nyderlandai (1940–1945)  Belgija (1940–1945)  Čekoslovakija	Ašies jėgos  Trečiasis reichas  Japonijos imperija (1937–1945)  Italijos karalystė (1940–1943) Vengrijos karalystė (1940–1945) Rumunijos karalystė (1941–1944)  Bulgarijos karalystė (1941–1944) Bendradarbiaujančios  Sovietų Sąjunga (1939–1941)  Suomija (1941–1944)  Tailando karalystė (1942–1945)  Irako karalystė (1941) Satelitinės valstybės Mandžukas Italijos Socialinė Respublika (1943–1945) Kroatija (1941–1945) Slovakija
Vadovai ir kariniai vadai
Sąjungininkų lyderiai Jurgis VI Vinstonas Čerčilis Franklinas Ruzveltas Josifas Stalinas Čiang Kai-ši Hokonas VII Leopoldas III Belgas Sąjungininkų kariniai vadai Bernardas Lo Montgomeris Dvaitas Eizenhaueris Daglasas Makarturas Georgijus Žukovas Rodionas Malinovskis Dmitrijus Pavlovas Ivanas Černiachovskis Klimentas Vorošilovas Semionas Budionas Ivanas Konevas Morisas Gamelinas Šarlis de Golis	Ašies lyderiai Adolfas Hitleris Imperatorius Šiova Benito Mussolini Ašies kariniai vadai Vilhelmas Keitelis Valteris fon Reichenau Valteris fon Brauchičas Alfredas Jodlis Erichas Rėderis Fedoras fon Bokas Heincas Guderianas Vilhelmas Listas Gerdas fon Runtštetas Erichas fon Manšteinas Ervinas Romelis Frydrichas Paulusas Albertas Keselringas Hideki Todžio
Nuostoliai
Aukos: Kariai: virš 14 000 000 Civiliai: virš 36 000 000 Iš viso aukų: virš 50 000 000 …smulkesnės detalės	Aukos: Kariai: virš 8 000 000 Civiliai: virš 4 000 000 Iš viso aukų Virš 12 000 000 …smulkesnės detalės

Antrasis pasaulinis karas – didžiausias karinis konfliktas žmonijos istorijoje,^[1] trukęs nuo 1939 iki 1945 m.

Karo pradžia Europoje paprastai laikoma 1939 m. rugsėjo 1 d.,^[2] kai pagal Maskvoje pasirašytą sutartį ir slaptuosius Europos pasidalijimo susitarimus (Molotovo-Ribentropo paktą) Trečiasis Reichas užpuolė Lenkiją, ir karą Vokietijai netrukus paskelbė Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Rugsėjo 17 d. Lenkiją užpuolė Sovietų Sąjunga. Tuo metu kai kurios šalys jau kariavo – nuo 1937 m. vyko Antrasis Kinijos–Japonijos karas, nors nei viena iš šalių nebuvo paskelbusi kitai karo. Kare tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo daugiau nei 60 valstybių, tarp jų – visos didžiosios valstybės, susiskirsčiusios į du karinius blokus: Sąjungininkus ir Ašį. Karo veiksmai vyko 40 valstybių teritorijoje, jo metu buvo mobilizuoti daugiau nei 110 milijonų karių.^[3] „Totalinio karo“ sąlygomis pagrindiniai varžovai karo tikslams sutelkė visus savo ekonominius, pramoninius ir mokslinius pajėgumus, peržengiant civilinių ir karinių resursų skirtį. Antrasis pasaulinis karas buvo daugiausiai aukų pareikalavęs karas žmonijos istorijoje – jo metu žuvo 50-70 milijonų žmonių^[4][5][6], didelė dalis jų – Sovietų Sąjungos ir Kinijos civiliai gyventojai.

Karo eigą nulėmė gerokai didesnis antinacistinės koalicijos ekonominis potencialas bei žmogiškieji resursai. Karui buvo būdinga stipri ideologizacija, dažnai turinti rasistinių bruožų, kuri lėmė daugybę karo nusikaltimų, žiaurų elgesį su civiliais ir karo belaisviais. Dėl Vokietijos nacionalsocialistų kelto karo tikslo išplėsti vokiečių gyvybinę erdvę bei holokausto politikos buvo nužudyti 6 mln. žydų ir 4 mln. žmonių, priklausiusių kitoms nacionalsocialistų išskirtoms grupėms (čigonai, homoseksualai, politiniai kaliniai).

Karo veiksmai daugiausiai vyko Europoje ir Viduržemio jūroje, Atlanto vandenyne, Šiaurės Afrikoje, Azijos rytuose ir Ramiajame vandenyne. Beveik visos šalys, kariavusios Pirmajame pasauliniame kare, kariavo ir Antrajame. Kare nedalyvavo ir oficialiai išliko neutraliomis šešios Europos valstybės - Airija, Švedija, Šveicarija, Ispanija, Portugalija ir Turkija (iki 1945 m. vasario mėn.). Karo europoje pradžioje neutralitetą paskelbė ir Jungtinės Valstijos, tačiau nuo 1939 m. lapkričio jos neutraliteto įstatymas leido JAV pirkti ir savo laivais gabentis iš JAV ginklus ir amuniciją (tuo galėjo pasinaudoti tik Jungtinė Karalystė).

Nuo 1939 m. pabaigos iki 1941 m. vidurio per keletą sėkmingų kampanijų Vokietija nugalėjo ir okupavo didelę dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos, okupavo Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą, Daniją, Norvegiją, Čekiją ir Lenkiją. Dalis okupuotų teritorijų buvo tiesiogiai įjungtos į Trečiąjį Reichą, kitose valdė marionetinės vyriausybės. Vokietija taip pat sutartimis susaistė su savimi Rumuniją, Vengriją ir Bulgariją. Su Italija ir Japonija Vokietija sudarė sąjungą, vadinamąją Ašį. Pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. Molotovo-Ribertropo paktą Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino ir aneksavo Lenkiją ir Baltijos valstybes, taip pat Sovietų Sąjunga aneksavo dalį Suomijos ir Rumunijos teritorijos. Po Prancūzijos nugalėjimo karas Europoje daugiausia vyko tarp Europos Ašies valstybių ir Jungtinės Karalystės. Po to sekė karas Balkanuose, mūšis dėl Britanijos, Blicas (Britanijos bombardavimo kampanija) ir ilgas mūšis dėl Atlanto. Į karą įstojus Vokietijos sąjungininkei Italijai karo veiksmų arena tapo ir Šiaurės Afrika. Italų kariuomenė susirėmė su britais Egipte ir Italijos Rytų Afrikos kolonijoje. Nuo 1941 m. vasario mėn. Afrikoje dislokuota Vokietijos kariuomenė nesustabdė Italijos pralaimėjimo. Po dviejų mūšių prie Al Alameino (1942 m. liepą ir 1942 m. spalį-lapkritį) bei britų ir amerikiečių išsilaipinimo Maroke ir Alžyre 1942 m. lapkritį Afrikoje kovojusios vokiečių ir italų pajėgos 1943 m. gegužę kapituliavo Tunise.

Į konfliktą 1941 m. įsitraukė ir kitos šalys – Sovietų Sąjunga, kai ją užpuolė Vokietija, taip pat Jungtinės Valstijos po Japonijos atakos prieš Perl Harborą. Sėkmingai prasidėjęs Vokietijos įsiveržimas į Sovietų Sąjungą 1941 m. žiemą įstrigo mūšiuose prie Maskvos (1941 m. rugsėjis - 1942 m. balandis), o bandymas užimti Stalingradą (1942 m. rugpjūtis - 1943 m. vasaris) tapo pirmu dideliu pralaimėjimu, po kurio karo sėkmė nuo Vokietijos nusisuko.

1944 m. birželio mėn. viduryje Rytų fronte buvo sumušta armijų grupė Centras ir Vokietijos kariuomenė iki metų galo buvo priversta atsitraukti iki Trečiojo Reicho sienų. Bendras Vakarų sąjungininkų (Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada) puolimas Europoje trimis frontais – išsilaipinimas Sicilijoje 1943 m. liepą, išsilaipinimas Normandijoje 1944 m. birželio mėn. ir išsilaipinimas 1944 m. rugpjūčio mėn. Pietų Prancūzijoje sudavė rimtą smūgį Trečiajam Reichui Vakaruose.

1944 m. spalį sąjungininkai prie Aacheno įsiveržė į Vokietiją, o 1945 m. sausį į Rytų Prūsiją įžengė Raudonoji Armija ir ėmė veržtis link Berlyno. Iki 1945 m. pavasario Reicho politinė ir karinė vadovybė tęsė akivaizdžiai pralaimėtą karą, per kurį žuvo dar šimtai tūkstančių žmonių.^[7] 1945 m. balandžio 25 d. prie Elbės susitiko JAV ir sovietų kariuomenės. 1945 m. balandžio 30 d. Berlyne nusižudžius Hitleriui, po dviejų dienų pasidavė miesto gynėjai. Karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8 d. generolui feldmaršalui Keiteliui pasirašius besąlygiškos kapituliacijos aktą.

Ašies valstybė Japonija 1941 m. gruodžio 7 d. atakavo JAV karinių pajėgų bazę Perl Harbore ir sunaikino didelę dalį JAV Ramiojo vandenyno laivyno. JAV paskelbus karą Japonijai Vokietija taip pat 1941 m. gruodžio 11 d. paskelbė karą JAV. Sovietų Sąjunga laikėsi 1941 m. balandžio 13 d. sudaryto neutralumo pakto su Japonija ir į karą su Japonija nestojo.

1941 m. gruodžio - 1942 m. sausio mėn. vykusios Arkadijos konferencijos metu JAV ir Jungtinė Karalystė nusprendė pirmiau nugalėti pavojingesniu priešininku laikytą Vokietiją. Nepaisant to nuo 1942 iki 1945 m. sunkios kovos tarp sąjungininkų ir Japonijos vyko ir Rytų Azijoje (Kinijoje, Birmoje, Britų Malajoje, Tailande, Prancūzijos Indokinijoje, Indonezijoje), Filipinuose ir Ramiojo vandenyno salose (taip pat ir Naujojoje Gvinėjoje). JAV gana greitai atstatė savo laivyną, tačiau iki 1942 m. vidurio Japonija užėmė daugelį buvusių europiečių kolonijų – Indokiniją, Honkongą, Britų Malają, Filipinus, dalį Birmos, Nydelandų Indiją ir dalį Naujosios Gvinėjos. Tik po Midvėjaus mūšio (1942 m. birželio pr.), kurio metu Japonijos laivynas prarado keturis iš šešių savo lėktuvnešių išryškėjo JAV karinė persvara. Iki 1945 m. JAV pajėgos užiminėjo Japonijos salas Ramiajame vandenyne ir priartėjo prie pagrindinio Japonijos salyno, nors didžioji dalis Pietryčių Azijos tebebuvo užimta Japonijos pajėgų. Japonijos laivynas buvo JAV nugalėtas ir grėsė amerikiečių išsilaipinimas Japonijos salyne. Siekdamas paspartinti kovų Rytų Azijoje pabaigą JAV prezidentas H.Trumenas 1945 m. rugpjūtyje įsakė numesti atomines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio. Japonija besąlygiškai kapituliavo 1945 m. rugpjūčio 15 d. ir Antrasis pasaulinis karas baigėsi.

Karas iš esmės pakeitė pasaulio politinę sistemą: pasauliniam bendradarbiavimui skatinti ir užkirsti kelią ateities konfliktams buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija, o JAV ir Sovietų Sąjunga iškilo kaip dvi pasaulinės supervalstybės, kurių santykiai greitai peraugo į Šaltąjį karą, kuris truko iki 1991 m. Europos valstybių susilpnėjimas paskatino Azijos ir Afrikos dekolonizaciją. Vakarų Europoje prasidėjo ekonominės ir politinės integracijos procesai, kuriuos paskatino siekis išvengti karinės konfrontacijos ateityje. Rytinė Europos dalis pateko į sovietų įtakos sferą ir liko už „geležinės uždangos“ iki komunizmo žlugimo. Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo tęsėsi pilietinis karas, pasibaigęs komunistų pergale ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimu.

1. ↑ Jörg Echternkamp: Die 101 wichtigsten Fragen – Der Zweite Weltkrieg. C.H. Beck, München 2010, P. 11.
2. ↑ Axelrod, Alan (2007) Encyclopedia of World War II, Volume 1. Infobase Publishing. p. 659.
3. ↑ Alexander Lüdeke: Der Zweite Weltkrieg. Ursachen, Ausbruch, Verlauf, Folgen. Parragon Books, Bath (UK) 2007, P. 299.
4. ↑ Antony Beevor: Der Zweite Weltkrieg. Bertelsmann, München 2014, p.11. ISBN 978-3-570-10065-3. (Originalausgabe: The Second World War. W & N, London 2012.)
5. ↑ Jim Dunnigan. Dirty Little Secrets of World War II: Military Information No One Told You About the Greatest, Most Terrible War in History, William Morrow & Company, 1994. ISBN 0-688-12235-3
6. ↑ Sommerville, Donald. The Complete Illustrated History of World War Two: An Authoritative Account of the Deadliest Conflict in Human History with Analysis of Decisive Encounters and Engagements Landmark. [Sl]: Lorenz Books, December 14, 2008. p. 5. ISBN 0754818985
7. ↑ John Zimmermann: Pflicht zum Untergang. Die deutsche Kriegführung im Westen des Reiches 1944/45. Schöningh, Paderborn 2009, S. 97; vgl. Stephan Burgdorff/Klaus Wiegrefe (Hrsg.): Der 2. Weltkrieg. Wendepunkt der deutschen Geschichte. Deutsche Verlags-Anstalt, 2005, P. 29.