Venera (planeta)

Šis straipsnis apie Saulės sistemos planetą. Apie meilės deivę romėnų mitologijoje skaitykite straipsnyje Venera (mitologija).

Venera
Orbitos charakteristikos
Vid. atstumas nuo Saulės	108 208 926 km
	0,723 331 99 av
Perihelis	107 476 002 km
Afelis	108 941 849 km
Ekscentricitetas	0,0068
Apskriejimo periodas	224,701 51 d.
Sinodinis periodas	583,92 dienos
Greitis orbitoje, km/s	maž.	vid.	didž.
	35,1	35,259	34,784
Fizinės charakteristikos
Pusiaujo skersmuo	12 103,7 km
Paviršiaus plotas	4,60×108 kv.km
Tūris	9,28×1011 kub.km
Masė	4,8685×1024 kg
Vidutinis tankis	5,24 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis	8,87 m/s²
Antrasis kosminis greitis	10,4 km/s
Apsisukimo apie ašį periodas	243,6 d.
Pusiaujinis sukimosi greitis	6,52 km/h
Pusiaujo posvyris į orbitos plokštumą	3,394 °
Paviršiaus temperatūra, K	maž.	vid.	didž.
	228	737	773
Palydovų skaičius	0
Atmosferos charakteristikos
Atmosferos slėgis, MPa	9,3
Atmosferos tankis	-
Anglies dioksidas	~96,5 %
Azotas	~3,5 %
Sieros dioksidas	0,015 %
Argonas	0,007 %
Vandens garai	0,002 %
Anglies monoksidas	0,0017 %
Helis	0,0012 %
Neonas	0,0007 %

Venera (sen. lietuvių pavadinimai: Aušrinė, Vakarinė) – antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta (tarp Merkurijaus ir Žemės).^[1] Po Mėnulio tai – antrasis pagal šviesumą objektas naktiniame danguje (iki –4,6 ryškio), maksimumą pasiekiantis tuoj pat po saulėlydžio arba prieš pat saulėtekį.

Planetos vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų Afroditei. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine.

Venera – vidinė Saulės sistemos planeta ir, žiūrint iš Žemės, nuo Saulės niekad nenutolsta toliau nei 47,8°. Ši planeta, turinti kietą dangą, kartais dar vadinama Žemės seserimi dėl dydžio ir sudėties panašumo. Venerą nuolat dengia storas nepermatomas, gerai šviesą atspindintis debesų sluoksnis, todėl įprastomis sąlygomis negalima pamatyti jos paviršiaus. Veneros atmosfera yra tankiausia iš Žemės tipo planetų, ją sudaro daugiausia anglies dioksidas, o atmosferos slėgis planetos paviršiuje yra 90 kartų didesnis nei Žemėje.

Veneros paviršiaus žemėlapiai pradėti sudarinėti tik prieš 20 metų. Paviršiuje aptinkami vulkaninio aktyvumo požymiai ir gali būti, kad Veneros ugnikalniai iki šiol yra aktyvūs.

1. ↑ Aloyzas Pučinskas. Venera, Vakarinė, Aušrinė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 804-805 psl.