Sarmata

Sarmata – stėpros emuocėnis ėšgīvenėms, katron sukel vėišuosės nūmuonės ėr sāžėnės vertėnėmā. Savuokas prīšībė – begiedėškoms. Artėmas savuokas – apmauds, drovoms.

Sarmata žmuogos ėšgīven, kumet anuo puoelgē vertėnamė neigamā. Ana reiškas kāp nepasėkakėnėms savėmi, nerėms, griaužatis, savėsp neprėiemėms. Sarmata sukel ėr vėiša pasmerkėma baimė. „Veišuosės nūmuonės baimė, katra palaikītom mumis loinās žmuoniem, jegat mes padarītomiem a rokoutomiem kū nuorint neger, īr vėina baimės rūšiūn, vadėnama sarmata“ (Platuons).

Sarmata retruospektīvė. Ana kėlst ne tik diel dabarčiou atlėktūn veiksmūn, bet gal atsėrastė ėr prisėmėnus praeitie padarītus neguodingus puoelgius. Be tuo, sarmatėjamuos ne vėin diel sava, bet ėr kėtūn, īpač mums artėmūn, žmuoniūm neduorūn puoelgiu.

Sarmatas jausmos tėisiuogē sosėjės so kalties ėšgīvenėmu. Žmuogos, nesovuokontis sava kalties, neėšgīven ėr sarmatas. Vėsumet sarmatėjamuosė tūn veiksmūn a puoelgiu, katrėi draudamė ėr smerkamė ėr diel katrūn jautama kaltie. Tuokėi veiksmā ėr puoelgē paprastā prīštaraun priimtuoms duoruovės nuormuoms aba patėis žmuogaus īsėsamuonintīms oroma ėr guodas princėpams.